Lytėjimo pojūtis.

ANOTACIJA. Žmogus aplinką suvokia skirtingais receptoriais, kurie yra akyse (regėjimu), nosyje (uodimu), burnoje (skonio pajutimu), ausyse (girdėjimu). Tačiau aplinkoje egzistuoja ir daug objektų, kurių atitinkamas savybes išsamiau suvokti ir įvertinti įmanoma dar ir čiuopiant, braukiant jų paviršiumi ar vien tik liečiant (aplinkos bei objekto temperatūros, drėgmės kiekio suvokimas). Lytėdamas objektus žmogus tuo pačiu patiria pojūčius, kurie sukelia tam tikrus jausmus, prisiminimus ar asociacijas. ĮVADAS. Žmogus savo aplinką pažįsta per pojūčius: regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Aplinką mes jaučiame penkiais jutikliais:  VAIZDAS. Tyrimais nustatyta, kad regėjimu mes suvokiame 80 proc. aplinkos. Kitiems pojūčiams teikiame pirmenybę tuomet, kai negalime gerai matyti.  KVAPAS. Kvapas mūsų gyvenime užima svarbų vaidmenį. Jis gali sukelti emocijas, padėti prisiminti, sužadinti alkį, padėti atsipalaiduoti ar paprasčiausiai sukelti pasibjaurėjimą.  SKONIS. Daugelis mokslininkų teigia, kad skonis neatsiejamas nuo kvapo. Receptoriai, kurie slypi liežuvyje ir gomuryje, jungiasi su kvapu ir „gamina“ gerai pažįstamus skonio pojūčius: sūrumą, kartumą ir rūgštumą.  GARSAS. Kalba ir muzika – du svarbūs ginklai prekių ir paslaugų pardavėjų rankose. Kalba yra pažinimo procesas, kuris apima žodžių bei jų kombinacijų supratimą ir situaciją, kurioje sakoma kalba. Muzika padeda sužadinti jausmus. PRISILIETIMAS. Prisilietimas perduoda jausmus. Potyriai turi būti formuojami patraukiant visus penkis pojūčius (Pav.), sensoriniai stimuliatoriai, kurie lydi patirtį, turi palaikyti ir padidinti jos temą. Kuo daugiau pojūčių, kuriuos patirtis patraukia, tuo efektyvesnis ir labiau atsimenamas potyris (Kučinskienė et al., 2011). Prisilietimas – tai objekto palietimas kuria nors kūno dalimi ar visu kūnu. Tai vienas iš jutimų, kurio metu atspindimas materialus objektas ar vidinė žmogaus organizmo būklė (jausena) konkretiems objektams ar aplinkai tiesiogiai veikiant jutimo organus (Kaffemanas, 2002). Jutimas – tai psichinis procesas, kurio metu formuojasi jutimo rezultatas – pojūtis, kai centinė nervų sistema, reaguodama į dirgiklį, smegenyse sukuria (atspindi) liečiamo (juntamo) daikto ar aplinkos vaizdą (Kaffemanas, 2002; Gučas, 1980). Tai yra, prisiliesdami mes pajuntame liečiamo objekto savybes: formą, dydį, paviršiaus ypatybes, temperatūros lygį ir kt., bei lytėdami objektą tuo pačiu gauname tam tikrą informaciją, kurio metu formuojasi atitinkamos emocijos, gali atgyti prisiminimai, kilti tam tikros asociacijos ir pan. Prisilietimas – medicinoje (paprastai analizuojamas psichologijos srityje) vadinamas „lytėjimu“, kuris patiriamas taktiliniu (lietimo) ir kinesteziniu (raumenų ir sąnarių judėjimu vykstant lytėjimo veiksmams) pojūčiais, sukeliamais dirginant lytėjimo receptorius, esančius odoje. Lytėjimas – tai gebėjimas justi ir suvokti mechaninius ir terminius aplinkos dirgiklius (Kaffemanas, 2002). Lytėjimo (lietimo) pojūtis įvardinamas vienu iš sudėtingiausių, ir įvairiapusiškiausių, kadangi jis iš visų pojūčių – vienas seniausių ir ilgiausiai evoliucionavusių. Tyrinėjimai parodė, kad pirmieji gyvūnai, nieko nematę, negirdėję ir neužuodę, lietimo pojūtį jau turėjo. Ir šiandien olose ar vandenyno dugne dar randama aklų žuvų, sutinkama negirdinčių gyvūnų, tačiau jie visi turi lytėjimo pojūtį. Ne veltui lytėjimo pojūtis dar vadinamas „pojūčių pramote“ (Podolnas, 1970). Kūdikiui lytėjimo pojūtis susiformuoja dar esant gimdoje. Gimus lytėjimo nerviniai tinklai būna išsivystę gerokai labiau nei regos ir klausos. Naujagimiams liečiant aplinką vystosi galvos smegenų žievė (Cicero, 2016). Pagrindinis lytėjimo organas yra oda. Žmogus dėl įvairių priežasčių (fizinių, aplinkos poveikio, ligos) gali prarasti vieną ar net kelis savo pojūčius. Persišaldžius užgula nosį – netenkama uoslės pojūčio, užsidengus rankomis ausis – netenkama klausos, akis – regos pojūčių. Yra ligų, kuriomis susirgus netenkama skonio pojūčio. Tik vienintelis – lytėjimo (lietimo) pojūtis žmogaus, kol jis yra sąmoningas, neprarandamas visiškai, nes juntama bet kuria odos dalimi: visu kūnu ar rankomis (pirštais, plaštaka), kojomis (padais), nosimi, kitomis kūno dalimis. Taigi, oda ne tik kvėpavimo, bet ir vienas didelis lytėjimo organas. Skirtingos odos vietos turi nevienodą kiekį lytėjimo receptorių (visame kūne jų priskaičiuojama ne mažiau kaip puse milijono), todėl lytėdami skirtingomis kūno dalimis juntame nevienodo stiprumo pojūčius. Daugiausia jų yra liežuvio gale, pirštuose ir delnuose (Podolnas, 1970; Kaffemanas, 2002). Lytėjimo metu aplinką suvokti galima pasyviai (vadinamasis jutimas oda), t. y. kam nors prisilietus prie odos: aplinkos ar daikto temperatūros skirtumų, drėgnumo, sukeliamo skausmo ar švelnumo, lipnumo ir pan. pajutimas. Aplinkos objektus suvokti galima lytint ir aktyviai: liečiant, čiupinėjant, maigant, spaudžiant, braukiant paviršiumi ir pan. Tai vadinamasis haptinis jutimas. Be aktyvaus lytėjimo silpnai suvoktume liečiamų objektų daiktiškumo požymius, t.y. tam tikrus jų ypatumus ir savybes, o lytėjimo pojūčiai būtų primityvesni ir skurdesni (Леонтьев, 1981; Kaffemanas, 1989; Kaffemanas, 2002). Aktyvaus lytėjimo metu dažniausiai mes naudojame pirštus. Apčiupinėjimas, maigymas, braukimas pirštais per objekto paviršių ar jo kontūrus ir pan. leidžia atpažinti, išsamiau suvokti objekto esmę, prasmę, paskirtį ir taip sukaupti apie jį gana daug informacijos. Aktyvaus taktilinio pažinimo metu mūsų sąmonėje susidaro objekto vaizdas, susigeneruojantis iš lytėjimo metu susiformavusių tam tikrų pojūčių, kuriuos centrinė nervų sistema pasiuntė reaguodama į dirgiklį. Šių nervų sistemos siunčiamų signalų pagalba mes ir patiriame įvairius pojūčius (šalta, švelnu, bjauru, malonu, skauda, dirgina, erzina bei susikuriame tam tikras asociacijas su kitais objektais: „dygus kaip ežys“, „švelnus kaip kačiukas, „lipnus kaip medus“ ir pan. Lytėjimo pojūtis ypač svarbus tiems, kurie yra iš dalies ar visiškai praradę regėjimą. Didžiąja dalimi tik liesdami jie suvokia aplinką: padėtį tam tikroje erdvėje, daiktų ir kitų objektų savybes bei ypatumus, atpažįsta aplinką. Didelis pirštų jautrumas neregiams praverčia skaitantiems Brailio raštu. Tačiau lytėjimo pojūtis informacijai perduoti gali būti naudojamas ir sveikiems žmonėms, pavyzdžiui mokant pažinti aplinką dar nekalbančius vaikus (Dočkienė, 2012). Užsienio mokslininkai įspėja apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje esame pernelyg sureikšminę regą, o kitus pojūčius nustūmę į šoną, kas gali neigiamai paveikti žmonijos fizinę ir psichinę sveikatą. Daktaras Charlesas Spence iš Oksfordo universiteto tvirtina, jog mūsų vaikai auga jausdami prisilietimų alkį, jis netgi siūlo mokyklose ir žaidimų aikštelėse įrengti specialių taktilinių priemonių (Zykutė, 2009). IŠVADOS. Lytėjimo pojūtis yra svarbiausias mūsų gyvenime, nors patys to nesuvokiame. Lytėjimas nuo gimimo įtakoja mūsų smegenų žievės vystymąsi, aplinkos pažinimą bei suvokimą. Prisiliesdami mes juntame liečiamo objekto savybes: formą, dydį, paviršiaus ypatybes, temperatūros lygį ir kt., bei lytėdami objektą tuo pačiu gauname informaciją, formuojasi atitinkamos emocijos, atgyja prisiminimai, kyla tam tikros asociacijos ir pan. Potyrių vietovių kraštovaizdžio planavimo ypatumai: lytėjimo pojūtis. Jurga Kučinskienė*, Diana Baravykaitė.(2016m.)